Biržulis – ežeras vakarų Lietuvoje, Telšių rajone, apie 4 km į šiaurės rytus nuo Varnių, Varnių regioniniame parke, Biržulio botaninio - zoologinio draustinio teritorijoje. Ilgis šiaurės – pietų kryptimi 3,6 km, plotis iki 1,3 km. Ežeras yra reliktas didžiausio, kada nors Žemaitijoje telkšojusio ežero. Prieš 13 000 metų jo plotas buvęs ~5000 ha, prieš 4000 metų – 2000 ha. Baseino plotas - 19020 ha, paviršiaus altitudė 150,3 metro. 1967 metais buvo patvenktas; pratakumas 6467 % per metus. Ežero kranto linija (ilgis 10,5 km) vingiuota, gausu užutėkių. Krantai, ypač vakaruose, pelkėti, ten driekiasi plynaraisčiai (Degėsių pelkė, Vaivorynės pelkė, užimančios ~ 900 ha plotą), tik rytuose yra sausesnio kranto prieigų, kur veši pievos. Krantą sudaro 4 terasos, kurių plotis atitinkamai 0,5–1 m, 2–3 m, 5–7 m ir 8–10 m. Biržulio dugnas padengtas sapropelingu moliu, vakarinėse ir šiaurinėse įlankose susikaupęs dumblas ir molingas sapropelis, o palei rytinį krantą yra smėlio. Ežeras yra lyninio tipo. Vakaruose iš Lūksto ežero atiteka Varnelė (jos debitas >1 m³/s), pietuose įteka Nakačia (vidutinis debitas žiotyse 0,96 m³/s). Ežero šiaurėje išteka Ventos intakas Virvytė (vidutinis debitas ties Tryškiais 9,48 m3/s). Rytiniame ežero dubens šlaite trykšta požeminio vandens šaltiniai (>1 m³/s). Vasarą ežero vanduo drumzlinas dėl molio ir fitoplanktono dalelių. Biržulis yra eutrofinio tipo ežeras, jo dugne ir pakrantėse gausu augalijos. Biržulio pakrantės gyvenamos nuo mezolito laikotarpio. Aplinkinėse pelkėse rasta virš 40 akmens amžiaus stovyklų (Biržulio stovyklavietės). Dabar palei rytinį krantą įsikūrusios Pavandenės, Pabiržulio, Paežerio, Šakalinės gyvenvietės.